BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

SUBTILI ISTORIJA (NE) TIK MOTERIMS

Marina Stepnova. Lazario moterys. Iš rusų kalbos vertė Sigitas Parulskis. – Vilnius: Tyto alba, 2013.

Atsitiktinumai tikrai patys įdomiausi ir tikriausi dalykai žemėje. Kiek daug žmonės priplanuoja ir kiek daug pakeičia vienintelė akimirka. Pradedu nuo pamąstymų apie atsitiktinumus ne šiaip sau. Šįkart tas netikėtas įvykis – knyga. Marinos Stepnovos romanas „Lazario moterys“.  Drąsiai galiu pasakyti, kad pati šitos knygos nebūčiau pirkusi. Nelabai man žinoma autorė, anotacijoje lyg ir dominuojanti mintis – apie genijų fiziką ir chemiką. .. ant viršelio balerinos pėdutės… Na, pagalvojau, gal ir apie įdomų žmogų parašys, bet ir savanaudį moterų skriaudiką. Nežinau, kodėl, bet net kilo asociacijų su „Doriano Grėjaus portretu“ ir nelaiminga merginos drama teatre…. Žodžiu, knygos paėmimo į rankas priešistorė gana sudėtinga. Visgi, kai faceebok‘e pasirodė leidyklos TYTO ALBA konkursėlis knygai laimėti, sudalyvavau (tąkart suintrigavo vienintelis anotacijos sakinys “Lazario moterys” - tai romanas apie meilę, neapykantą, aistrą ir pasibjaurėjimą, apie istoriją, karą ir mokslą) ir… laimėjau.

Perskaičiusi knygą labai džiaugiuosi, jau ne tiek laimėjimo mažyte laime, bet kad laimėjau BŪTENT šitą knygą.  Istorija apie  gabų žmogų Lazarį Lindtą įtraukia nuo pirmų puslapių. O juose ir nerasime paties Lazario. Čia pasakojimas apie mažą čiauškutę Lidočką – mažą mergaitę, valgančią saldų, lipnų persiką, jo kritimą į smėlį, vaikišką saldžios laimės netektį, įsipinančią į amžinai pasibaigusį vaikišką, nuoširdų džiaugsmą. Lidočka jauniausia iš romano pagrindinių veikėjų moterų pradeda Lindtų šeimos sagą.

Į istoriją įsitraukia ir antra pagal jaunumą – Lidočkos močiutė Galina Petrovna. Į šios niūrios moters gyvenimą žvelgiama vėlgi atsukant laiką, grįžtant į pradžių pradžią. Į tą laiką, kai mažoji Galočka nebekreipia dėmesio į savo draugą meškiuką, kai kartu su išsikleidusia vaikyste miršta liūdnas jos pliušinis meškiukas tarsi kartu nusinešdamas ir saugumą bei švelnumą, meilę pasauliui. Skaudi išdavystė ir suaugusiųjų pasaulyje Galočka tampa visai kitu žmogumi.

Regime ir Lazarį Lindtą pamažu įsitraukiantį į savo moterų pasaulius. Tik šįkart mūsų genijus – žmogus nuolatiniame pasirinkimo, abejonių ir nusivylimo kelyje. O asmeniniai atradimai ir pergalės ne visada džiuginančios. Ir, nors kartkartėmis kyla mintis, gal neprotingai, žmogau, elgiesi, visgi visiško pasmerkimo jausmo šis žmogus niekad negali sulaukti. Kaip negali sulaukti nė vienas, kuris myli, kenčia, klysta ar tiesiog paprasčiausiai nežino, kaip pasielgti. Žmogiškosios ribinės situacijos nesvetimos ir didžiajam fizikui.

Marina Stepnova įtaigiai sukuria ir rusių moterų, išgyvenančių egzistenciness apsisprendimo situacijas, paveikslus. Čia stiprios moters charakterį parodo Lazario svajonių moteris Marusia, savo šiltu žmogiškumu traukianti, bet kartu ir piktinanti šalia esančius vyrus. Užtat esanti šalia tų, kuriems labiausiai reikia pagalbos. Pavojaus akivaizdoje esančios moterys viena kitą supranta, savaip priima viena kitą, rūpinasi vaikais. Jos dar ilgai ilgai kalbėjo viena kitai, net kai „… viena iš jų beveik visą gyvenimą pratylėjo, o kita – senų seniausiai numirė“. Ir vyrai būdami šalia nejučia užsikrėsdavo tų paprastų moterų kuriama šiluma, nes „Tai buvo laimė, laimė, apie kurią niekas nenori svajoti, nes niekas netiki, kad ji tokia virtuvinė ir paprasta.“

Ar tą paprastą laimę atrasti lengva? Ką dėl jos paaukojo pagrindiniai knygos veikėjai? Ir ar tikrai įmanoma ištaisyti praeities klaidas ar užgydyti sielos žaizdas. Mažoji Lidočka užauga. Jau XX amžius baigiasi, pasaulis jau seniai alsuoja taika. O koks užaugusios Lidos pasaulis? Ar paskutinė Lazario Lindo moteris – jo anūkė – vėl pajus saldžiojo vaikystės persiko skonį, ar atgis močiutės Galinos vaikystės meškiuko šiluma, ar ras savo namus?

Džiaugiuosi atsitiktinai į rankas pakliuvusia knyga. Tai gerasis atsitiktinumas, įnešantis prasmingų akimirkų. Seniai beskaičiau tokio gero siužeto ir tokiu puikiu stiliumi parašytą knygą (pagarba ir vertėjui Sigitui Parulskiui). Galų gale atradau naują rusų rašytoją Mariną Stepnovą ir tikiuosi kiti jos kūriniai bus taip pat įdomūs.

(Interviu su autore http://www.lrytas.lt/sroves/biblioteka/rasytoja-m-stepnova-ir-genijams-ir-idiotams-reikia-meiles.htm)

Patiko (0)

Rodyk draugams

Rašyk komentarą

You must be logged in to post a comment.