BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

ANGELAI MAN GLOSTO PLAUKUS

O ANGELE , MAN SKIRTAS

Kartais sudėtinga pasakyti, kas labiau paveikia žmogų – perskaityta knyga, papasakota istorija, suvokta išmintis… Šiandien tiesiog noriu kalbėti apie angelus. Taip, angelus. Sako, kad geriausiai su jais susikalba vaikai. Jie ne tokie kritiški ir imliausi švelniems baltųjų draugų prisilietimams. Ir jų egzistavimas vaikams nekelia klausimų. Neabejojau angelais ir aš. Susirangiusi tetos virtuvėje ant namiškių vadinamo „dapšano“ spoksojau į gražiai mėlyną saldaininę ir vis prašiau, kad ji man pagiedotų giesmelę apie angelėlį. Prisiminimų akimis matau tetą, vaikštinėjančią po kambarį, atliekančią kasdienius darbelius ir giedančią man giesmelę apie angelėlį. Spoksau į saldaininės ornamentėlius, kramsnoju saldainį ir klausausi: Globok mane kas dieną, * padėk tvirta ranka, * o, nepaliki vieno, * šventasis Angele!

Šilta, jauku, gera ir, svarbiausia, saldu. Kai atbėgusi pas tetą, sugalvodavau susitikti su angelėliu, jau prašydavau: pagiedok man tą saldžiąją giesmelę. Taip ir liko atmintyje pavadinimas „Saldžioji giesmelė“. Kartkartėmis nusivesta į laidotuves nusistebėdavau, kad mano saldžioji giesmelė ten giedama – juk ten ne taip jauku ir nėra gražiosios saldaininės. Ir budynėje  giedama giesmė labai didelio įspūdžio, kiek dabar pamenu, nepaliko.

Neseniai į rankas pateko L. Byrne knyga „Angelai man glosto plaukus“. Tai airių mistikės, gebančios bendrauti su angelais, mintys. Skaitydama šią knygą, prisiminiau ir saldžiąją giesmelę. Autorės papasakota istorija ragino ištarti O ANGELE, MAN SKIRTAS, * šaukiuosi štai Tavęs: * matai, esu netvirtas, – * Tu būk arti manęs!

Šios eilutės vėl priminė vaikystės džiugesį klausantis apie angelėlį. Knygoje išsakytas mintis patvirtino ir teta. Ramiai, su šypsena atsisveikindama su šios žemės rūpestėliais ji kalbėjo ir su manimi, ir jau seniai anapus išėjusiaisiais. Įžengusi į laiką ir erdvę, kai išnyksta riba tarp pasaulių, kur gera ir ramu, nes aplink savi žmonės, ji naujai atvėrė angelų suvokimą ir papildė giesmelės prasmes. Žiūrėdama į ją mintyse jau galėjau pasakyti: Kai žemė blaško mintį, * kai Dievą užmirštu, – * padėk man prisiminti, * jog aš dangun einu.

Laikas, kai skaičiau L. Byrne knygą, sutapo su man artimų žmonių išėjimais. Gal dėl to joje esanti informacija tapo dar artimesnė, dar aktualesnė ir įtikinamesnė. Autorei nesvetimas skausmas, nerimas, abejonės. Kaip nesvetima kiekvienam žmogui, nes tokia jau žmogaus prigimtis, tokia jau širdis… Nors angelai, rodos, grūmoja piršteliais – juk mes čia, ko dabar?…

Visgi pastaruoju metu, kai per budinę suskambo mano „saldžioji giesmelė“, jau supratau, kodėl ji giedama ne tik virtuvėje, kur yra saldainių. Ji saldi, nes angelai čia, su išeinančiu anapus, su tais, kurie lieka ir ilgisi, ir tyliai šnabžda: Kai audros dvasioj kyla, * vienam kai taip baisu, * prabilk į širdį tyliai, * ir vėl bus man ramu. Globok mane kas dieną, * padėk tvirta ranka, * o, nepaliki vieno, * šventasis Angele!

Patiko (0)

Rodyk draugams

Rašyk komentarą

You must be logged in to post a comment.