BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

R. Stankevičiaus laiškai sielai

Taip supratau, kad tikėti reikia ne įspūdingu, o išmintingu Dievu, ir ne dėl stebuklų, o dėl sielos ramybės.”

Jei vertinčiau originalumo, gilumo, išskirtinumo prasme, knygos pavadinimas labai tinkamas. Bet užvertus paskutinį puslapį vis norėjosi sakyti LAIŠKAI sielai. Neoriginalu?  Gal kas sakysite ir banalu, bet pakartosiu n-ąjį kartą, kad vis dažniau įsitikinu, jog kartais net pačiose didžiausiose banalybėse tiek esmės, kad joks įmantrumas nepajėgs savo emocine jėga prilygti, o ką jau sakyti apie pranokimą…

Tad LAIŠKAI… Skaitydama būtent taip ir jaučiausi, kaip skaitydama ką tik iš voko ištraukus gerai pažįstamo  primargintus popieriaus lapus  - juokiausi, mąsčiau, braukiau ašarą, o retkarčiais taip norėjosi sėsti ir rašyti atsakymą.. taip, net nebaigus skaityti laiško…

Norėjosi kalbėti apie vaikystę… Čia daug laiškų vaikui. Skaitau apie berniuką po krūmu ir regiu mergytę, kuri renka žemuoges atkalnėlėje, o apačioje artimieji grėbia šieną. Regiu mažą susuptą kamuoliuką po skėčiu bulvių lauke pro kraštelį stebinčią bulviakasį ir erzinančią dulksną. Nei lietus, nei pagada - apie tokį orą sakydavo suaugusieji. O po skėčiu gera. Juolab, kad šalia dar meduolių padėta. Kodėl šiandien neberandu tokių skanių meduolių? Gal nebekepa? O gal tik vaikystėje jie tokie skanūs?

Kaip ir skanūs šventiniai mamos ruošti patiekalai. Skaitau esė tekstukus ir galvoju, ar tos Kalėdos ar Velykos buvo ypatingos dėl to, kad buvo mūsų? Galvoje iškyla Raudonmedžio rojaus” pagrindinio veikėjo mintys (tiksliai nepamenu): Nekokia buvo jaunystė, bet ji buvo mano…”

Ką į šiuos apie šventes parašytus laiškus po kelių dešimčių metų atsakys mūsų mažieji? Naiviai norisi tikėti, kad jų vaikystės šventės atbėgs prisiminimų keliukais ir atneš šviesos. Turiu vilties, bet… Kažkiek ir baugu, kad tas baisusis šiandienos bruzdesys sunaikins šventes ir viskas taps vienodai šventiška. Bet taip nebūna… Amžinas blizgesys gali ir apakinti. Ir tas aklumas daug baisesnis už fizinį… Tada jau nematoma ir širdimi…

Skaitydama daug laiškų - atsakymų mintyse prirašiau. Manau, kad dar keletą dienų tie atsakymai raizgysis erdvėje, o ateity atplauks pavienio laiško mintys, kaip kad mėgstame kartais išsitraukti kokį mielą, prisiminimais kvepiantį…

Taikliai padiktavo R. Stankevičius ankstesnėje knygoje Diktantai sielai.” Ši irgi gali tapti diktantais. Bet.. Tikiu, kad virs ir laiškais - atvirais, rimtais, linksmais, meditaciniais, skrendančiais…

Taip daug norėjau pasakyti, o išėjo padrikas minčių kratinys. Laiškų nuotrupos… Būna juk ir tokių laiškų…

Patiko (0)

Rodyk draugams

Rašyk komentarą

You must be logged in to post a comment.